Taip aš girdėjau. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Radžagahoje Džyvakos Komarabhačos mangų giraitėje kartu su didžiule vienuolių bendruomene, su tūkstančiu dviem šimtais penkiasdešimt vienuolių. Tuo gi pat metu Magadhos karalius Adžatasatus Vėdėhiputa per uposathą, per pilnatį, katikos mėnesio penkioliktą dieną, pilno mėnulio vakarą, sėdėjo apsuptas ministrų viršutiniame rūmų aukšte. Ir štai, per tą uposathą Magadhos karalius Adžatasatus Vėdėhiputa su jausmu ištarė: „Ak, koks žavingas pilnaties vakaras, gerbiamieji! Ak, koks nuostabus pilnaties vakaras, gerbiamieji! Ak, koks gražus pilnaties vakaras, gerbiamieji! Ak, koks romus pilnaties vakaras, gerbiamieji! Ak, koks daug žadantis pilnaties vakaras, gerbiamieji! Ar yra toks atsiskyrėlis ar brahmanas, kurį šiandien galėtume aplankyti ir apsilankymas pas kurį galėtų nuraminti mūsų protą?“ Į tai vienas ministras pasakė Magadhos karaliui Adžatasatui Vėdėhiputai: „Šis, didenybe, Pūrana Kasapa yra bendruomenės galva, turi daug pasekėjų, yra daugelio mokytojas, yra žinomas ir įžymus, religinės grupės įkūrėjas, daugelio žmonių didžiai gerbiamas, yra patyręs, seniai palikęs pasaulietinį gyvenimą, pagyvenęs, sulaukęs senatvės. Tegul didenybė aplanko tą Pūraną Kasapą. Galbūt didenybės apsilankymas pas Pūraną Kasapą nuramins protą.” Į tai Magadhos karalius Adžatasatus Vėdėhiputa pratylėjo.