Panašiai, karaliau, kaip kad jei žmogus nueitų iš savo kaimo į kitą, o iš to kaimo nueitų į dar kitą. Iš ano kaimo vėliau jis sugrįžtų į savo. Jis pagalvotų taip: „Štai iš savo kaimo nuėjau į kitą. Ten taip stovėjau, taip sėdėjau, taip kalbėjau, taip tylėjau, o iš to kaimo nuėjau į dar kitą. Ten taip stovėjau, taip sėdėjau, taip kalbėjau, taip tylėjau ir iš ano kaimo sugrįžau į savo.” Lygiai taip, karaliau, vienuolis būdamas taip sutelkto proto, taip išgryninto, apvalyto, nesutepto, be nežymių teršalų, lankstaus, tinkamo darbui, pasiekusio nesutrikdomą (būseną) proto, jis nukreipia, pasuka protą link praeitų gyvenimų prisiminimo. Jis prisimena daugelį praeitų gyvenimų, t. y.: vieną gimimą, du gimimus, tris gimimus, keturis gimimus, penkis gimimus, dešimt gimimų, dvidešimt gimimų, trisdešimt gimimų, keturiasdešimt gimimų, penkiasdešimt gimimų, šimtą gimimų, tūkstantį gimimų, šimtą tūkstančių gimimų, daugybę vystymosi erų, daugybę nykimo erų, daugybę vystymosi–nykimo erų. „Buvau toks ir toks, tokiu vardu, tokios giminės, tokios išvaizdos, valgiau taip, patyriau tokius malonumus ir skausmus, gyvenau tiek metų, ten miręs, atgimiau štai ten; toliau buvau ten, tokiu vardu, tokios giminės, tokios išvaizdos, valgiau taip, patyriau tokius malonumus ir skausmus, gyvenau tiek metų, ten miręs, atgimiau čia”. Taip jis išsamiai, su buitiškomis detalėmis prisimena daugelį praeitų gyvenimų. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir dabar regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir dabar regimus atsiskyrimo vaisius. 4.3.3.7. Dieviškoji akis