Atsisakęs kiršinančios kalbos, jis susilaiko nuo kiršinančios kalbos; išgirdęs čia, jis nepasakoja kitur, tam, kad nesupykdytų anuos su čionykščiais; arba išgirdęs ten, jis nepasakoja čia, tam, kad nesupykdytų čionykščius su anais. Taip jis atstato suardytą (draugystę) arba palaiko (esamą) vienybę, jis džiaugiasi santarve, žavisi santarve, gėrisi santarve, savo kalba skatina santarvę. Tai irgi yra jo dorovė. Atsisakęs šiurkščios kalbos, jis susilaiko nuo kalbėjimo šiurkščiai. Jis taria žodžius, kurie yra nepriekaištingi, malonūs klausai, mieli, širdingi, mandagūs, patinkantys daugeliui, malonūs daugeliui. Tai irgi yra jo dorovė. Atsisakęs tuščių plepalų, jis susilaiko nuo tuščio plepėjimo, kalba laiku, kalba tai, kas būta, kalba iš esmės, kalba apie mokymą, kalba apie discipliną, jis taria vertingus žodžius, savalaikius, argumentuotus, aiškius, prasmingus. Tai irgi yra jo dorovė.