Į tai, Garbusis, Pakudha Kačajana man pasakė štai ką: „Šie septyni kūnai, karaliau, yra nepadaryti, nesuformuoti, nesukurti, be kūrėjo, nevaisingi, yra nepajudinami kaip kalno viršūnė, tvirti kaip stulpas. Jie nejuda, nesikeičia, vieni kitiem nekenkia, negali (iššaukti) vieni kituose malonumo, ar skausmo, ar malonumo ir skausmo. Kokie septyni? Žemės kūnas, vandens kūnas, ugnies kūnas, vėjo kūnas, malonumas, skausmas ir siela – septinta. Šie septyni kūnai yra nepadaryti, nesuformuoti, nesukurti, be kūrėjo, nevaisingi, yra nepajudinami kaip kalno viršūnė, tvirti kaip stulpas. Jie nejuda, nesikeičia, vieni kitiem nekenkia, negali (iššaukti) vieni kituose malonumo, ar skausmo, ar malonumo ir skausmo. Čia nėra nei to, kas žudo, nei to, kas verčia žudyti, nei to, kas girdi, nei to kas verčia girdėti, nei to, kas pažįsta, nei to kas verčia pažinti. Ir kai aštriu kardu kas nors perkerta galvą, niekas neatima jokios gyvybės. Tiesiog kardas įsiterpia į tarpą tarp septynių kūnų.” Štai taip, Garbusis, man Pakudha Kačajana, būdamas paklaustas apie čia pat ir dabar regimą atsiskyrimo vaisių, išaiškino visai ką kitą. Panašiai, Garbusis, kaip paklaustasis apie tai, koks yra mangas, aprašytų duonmedžio vaisių, ar paklaustasis apie tai koks yra duonmedžio vaisius, aprašytų mangą, lygiai gi taip, Garbusis, man Pakudha Kačajana, paklaustas apie čia pat ir dabar regimą atsiskyrimo vaisių, išaiškino visai ką kitą. Tuomet, Garbusis, taip pagalvojau: „Kaip toks kaip aš galėtų ir pamanyti paprieštarauti atsiskyrėliui ar brahmanui gyvenančiam savo karalystėje?” Aš gi, Garbusis, ta Pakhudos Kačajanos kalba nei pasidžiaugiau, nei ją išpeikiau. Nepasidžiaugęs, neišpeikęs, būdamas nepatenkintas, neišreiškiau nepasitenkinimo žodžiais. Nepriimdamas tos kalbos ir neatmesdamas jos, atsistojau ir išėjau. 3.5 Niganthos Nataputos doktrina