Išgirsta tą Dhammą namų šeimininkas, ar namų šeimininko sūnus, ar kokioje kitoje šeimoje atgimusysis. Išgirdęs tą Dhammą, jis įgyja tikėjimą Tathagata. Įgijęs tą tikėjimą, jis taip apmąsto: „Gyvenimas namuose yra ankštas, dulkių kelias, žengimas gi priekin (į gyvenimą be namų) yra (lyg) atviras oras. Nėra tinkama praktikuoti švytintį lyg nušveista kriauklė šventą gyvenimą namuose, būnant namų šeimininku, taip jis bus tik iš dalies tobulas, tik iš dalies tyras. Kodėl man nenusiskutus plaukų, neapsirengus geltonais apdarais ir nežengus priekin iš namų į gyvenimą be namų!?” Po kurio laiko palikęs ar tai mažą turtų masę, ar tai didelę turtų masę, palikęs ar tai mažą giminių ratą, ar tai didelį giminių ratą, nusiskutęs plaukus, apsirengęs geltonais apdarais, jis žengia priekin iš namų į gyvenimą be namų. Taip žengęs priekin, jis gyvena sulaikydamas save vienuoliškais priesakais, laikydamasis gero elgesio, matydamas pavojų mažiausiame prasižengime, jis įsipareigoja laikytis priesakų, jo kūno ir kalbos veiksmai pasidaro dori. Jis išgrynina pragyvenimo šaltinius, pasižymi dorove, saugoja juslinių gebėjimų duris, išvysto atidą ir aiškų supratimą, ir yra pasitenkinęs. 4.3.1 Dorovė 4.3.1.1 Mažoji dorovė Ir kaip, karaliau, vienuolis pasižymi dorove? Štai, karaliau, vienuolis, atsisakęs žudymo, susilaiko nuo žudymo. Atidėjęs lazdą, atidėjęs ginklus, jis yra kuklus, gailiaširdis, gyvena su gailesčiu visoms gyvoms būtybėms. Tai irgi yra jo dorovė. Atsisakęs imti tai, kas neduota, jis susilaiko nuo ėmimo to, kas neduota. Jis ima tik tai, kas duodama, tikisi tik duodamo, gyvena švariai, nevogdamas. Tai irgi yra jo dorovė. Atsisakęs neskaistybės, jis gyvena skaistų gyvenimą, laikosi atokiai nuo viso blogio, susilaikydamas nuo visiems įprastų, vulgarių lytinių santykių. Tai irgi yra jo dorovė. Atsisakęs netiesos sakymo, jis susilaiko nuo melagystės, kalba tiesą, palaiko tiesą. Jis yra patikimas, vertas pasitikėjimo, neapgaudinėja pasaulio. Tai irgi yra jo dorovė.