Panašiai, karaliau, kaip kad jei būtų žmogus įkalintas kalėjime. Po kurio laiko jis sėkmingai ir saugiai išeitų iš kalėjimo į laisvę, ir jokio savo turto nebūtų praradęs. Jis taip pagalvotų: „Aš gi anksčiau buvau įkalintas kalėjime, o dabar sėkmingai ir saugiai išėjau iš kalėjimo į laisvę, ir jokio savo turto nesu praradęs.” Jis iš to gautų džiaugsmą ir pasijaustų laimingas. Panašiai, karaliau, kaip kad jei žmogus būtų vergu, nepriklausančiu sau, priklausančiu kitam, negalinčiu daryti ką panorėjęs. Po kurio laiko jis išsivaduotų iš tos vergystės, priklausytų sau, nebepriklausytų kitam, būtų laisvu žmogumi, galinčiu daryti ką panorėjęs. Jis taip pagalvotų: „Aš gi anksčiau buvau vergu, nepriklausančiu sau, priklausančiu kitam, negalinčiu daryti ką panorėjęs. O dabar esu išsivadavęs iš tos vergystės, priklausau sau, nebepriklausau kitam, esu laisvas žmogus, galintis daryti ką panorėjęs.” Jis iš to gautų džiaugsmą ir pasijaustų laimingas. Panašiai, karaliau, kaip kad jei žmogus su turtais, su nuosavybe keliautų sunkiai įveikiamu keliu, pilnu pavojų, su retai aptinkamu maistu. Po kurio laiko jis tą sunkiai įveikiamą kelią sėkmingai nueitų, pasiektų galutinį kaimą, saugų, be pavojų. Jis taip pagalvotų: „Aš gi anksčiau su turtais, su nuosavybe keliavau sunkiai įveikiamu keliu pilnu pavojų, su retai aptinkamu maistu. O dabar aš tą sunkiai įveikiamą kelią sėkmingai nuėjau, pasiekiau galutinį kaimą, saugų, be pavojų.” Jis iš to gautų džiaugsmą ir pasijaustų laimingas. Lygiai taip, karaliau, vienuolis, kol jame šios penkios kliūtys nepaliktos, suvokia jas kaip skolą, kaip ligą, kaip kalėjimą, kaip vergystę, kaip sunkiai įveikiamą kelią. Panašiai, karaliau, kaip skolų neturėjimą, kaip pasveikimą, kaip išėjimą iš kalėjimo į laisvę, kaip laisvę nuo vergystės, kaip saugios žemės pasiekimą, taip vienuolis suvokia šias penkias kliūtis, kai jame jos paliktos.