Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą (jiems) iš tikėjimo, gyvena įsivėlę į ginčus – t.y. (sakydami) „Tu nežinai šios Dhammos ir Disciplinos, aš žinau šią Dhammą ir Discipliną, iš kur tu žinosi šią Dhammą ir Discipliną, kai tavo praktika yra neteisinga. Manoji praktika teisinga, manoji nuosekli, tavoji nenuosekli. Tai kas turėjo būti pasakyta pirmiausiai, tu pasakei vėliau, tai kas turėjo būti pasakyta vėliau, tu pasakei pirmiausiai. Tavo metodika iškreipta, tavo mokymas abejotinas, esi peiktinas, eik ir išsitaisyk mokymą arba pasiaiškink (dabar) jei gali,” – jis susilaiko nuo tokio įsivėlimo į ginčus. Tai irgi yra jo dorovė. Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą (jiems) iš tikėjimo, gyvena įsivėlę į pavedimų ir žinučių siuntinėjimą – t.y. karalių, vyriausių karaliaus ministrų, karininkų, brahmanų, namų šeimininkų, jaunuolių (paliepimus): „Eik čia, pareik iš ten, nunešk tai, parnešk tai iš ten”－ jis susilaiko nuo tokio įsivėlimo į pavedimų ir žinučių siuntinėjimą. Tai irgi yra jo dorovė. Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą (jiems) iš tikėjimo, yra apgavikai, dantų užkalbėtojai, pranašautojai, gudruoliai ir goduoliai, įgyjantys turtus turtais, jis susilaiko nuo tokio apgavinėjimo ir dantų užkalbėjimo. Tai irgi yra jo dorovė. 4.3.1.2 Didžioji dorovė