Panašiai, karaliau, kaip kad jei kalno papėdėje būtų tyras, švarus, skaidrus ežeras. Stovintis jo pakrantėje, geros regos žmogus matytų ir austres, ir kriaukles, ir žvyrą, ir akmenukus, ir judančius bei nejudrius žuvų būrius. Jis taip pagalvotų: „Štai tyras, švarus, skaidrus ežeras. Jame yra ir austrių, ir kriauklių, ir žvyro, ir akmenukų, ir judančių bei nejudrių žuvų būrių.” Lygiai taip, karaliau, vienuolis būdamas taip sutelkto proto, taip išgryninto, apvalyto, nesutepto, be nežymių teršalų, lankstaus, tinkamo darbui, pasiekusio nesutrikdomą (būseną) proto, jis nukreipia, pasuka protą link ydų panaikinimo. Jis supranta, kaip yra iš tikrųjų: „Tai kančia”, – supranta, kaip yra iš tikrųjų: „Tai kančios šaltinis”, – supranta, kaip yra iš tikrųjų: „Tai kančios baigtis”, – supranta, kaip yra iš tikrųjų: „Tai kelias į kančios baigtį”. Tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai ydos”, – tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai ydų šaltinis”, – tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai ydų baigtis”, – tiesiogiai iš tiesų pažinau: „Tai kelias į ydų baigtį”. Jam taip žinant ir matant, jo protas išsilaisvina nuo geismo ydos, išsilaisvina nuo būties troškimo ydos, išsilaisvina nuo neišmanymo ydos. Išsilaisvinus ateina žinojimas, kad yra išsilaisvinta. Jis supranta, kad panaikintas (kitas) gimimas, nugyventas šventas gyvenimas, padaryta tai, kas turi būti padaryta, nebebus čia daugiau būties. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir dabar regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir dabar regimus atsiskyrimo vaisius. Ir už šį čia pat ir dabar regimą atsiskyrimo vaisių nėra nuostabesnio ar puikesnio.”

5. Adžiatasatus pasiskelbia pasauliečiu pasekėju

Kai tai buvo pasakyta, Magadhos karalius Adžatasatus Vėdėhiputa pasakė Palaimintajam štai ką: „Nuostabu, Garbusis, nuostabu, Garbusis! Lygiai kaip, Garbusis, apverstą atstato atgal, ar atskleidžia tai, kas paslėpta, ar parodo kelią pasiklydusiam, ar į tamsą atneša aliejinę lempą tam, kad turintis akis pamatytų formas, lygiai taip Garbusis daugeliu būdų paaiškino mokymą. Aš, Garbusis, priimu prieglobstį Palaimintajame, mokyme ir vienuolių saṅghoje. Nuo šios dienos, tegul Palaimintasis laiko mane pasauliečiu pasekėju, kuris priėmė prieglobstį visam gyvenimui. Padariau nusikaltimą, Garbusis, (tai buvo) taip kvaila, taip neišmintinga, taip nedora, kad norėdamas valdžios, iš tėvo, iš doro žmogaus, teisingo karaliaus atėmiau gyvybę. Garbusis, tegul Palaimintasis priima šį mano prisipažinimą nusikaltime, tam, kad ateityje susilaikyčiau.”