„Tikrai tu, karaliau, padarei nusikaltimą, (tai buvo) taip kvaila, taip neišmintinga, taip nedora, kad norėdamas valdžios, iš tėvo, iš doro žmogaus, teisingo karaliaus atėmei gyvybę. Bet dėl to, kad tu, pamatęs nusikaltimą kaip nusikaltimą, kaip pridera (jame) prisipažinai, mes priimame tavo prisipažinimą. Karaliau, švarus tauriųjų drausmės atžvilgiu yra tas, kas pamatęs nusikaltimą kaip nusikaltimą, kaip pridera (jame) prisipažįsta, o ateityje susilaiko.” Kai tai buvo pasakyta, Magadhos karalius Adžatasatus Vėdėhiputa pasakė Palaimintajam štai ką: „Na ką gi, Garbusis, dabar eisiu, turiu daug reikalų, daug ką reikia padaryti.” „Daryki dabar tai, kam manai yra laikas.” Ir štai Magadhos karalius Adžatasatus Vėdėhiputa pasidžiaugęs, patenkintas Palaimintojo kalba, atsikėlė, pasveikino Palaimintąjį ir pasišalino neatsukdamas į jį nugaros. Ir štai, netrukus po Magadhos karaliaus Adžatasataus Vėdėhiputos išvykimo, Palaimintasis kreipėsi į vienuolius: „Šis karalius, vienuoliai, sužalojo save. Šis karalius, vienuoliai, sužeidė save. Jei, vienuoliai, šis karalius nebūtų atėmęs gyvybės iš tėvo, iš doro žmogaus, teisingo karaliaus, šitoje pačioje vietoje (jame) būtų atsivėręs nesuterštas, tyras Dhammos matymas.” Štai ką pasakė Palaimintasis. Patenkinti tie vienuoliai džiaugėsi Palaimintojo žodžiais.